Respublikinės Šiaulių ligoninės Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vedėja gydytoja nefrologė Eglė Gaupšienė ragina sergančiuosius paveldima genetine liga policistoze ir jų šeimos gydytojus nevengti prevencijos ir kuo anksčiau atvykti gydytojo nefrologo konsultacijai. (Zitos Katkienės nuotr.)
Inkstų ligų gydymas medicinos pasaulyje yra išskirtinis – jis gali būti tęsiamas tol, kol pavyksta palaikyti bent minimalią šių organų funkciją. Tačiau išsivysčius inkstų nepakankamumui, kai organai nebeišgali atlikti savo darbo, pacientams lieka dvi išeitys: hemodializė arba inkstų transplantacija. 46-erių metų Vilmos, sergančios policistoze, likimą pakeitė modernios gydymo galimybės, ko neturėjo vos iki 41-erių metų su šia negailestinga diagnoze išgyvenęs tėvas. Šiandien Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Nefrologijos-toksikologijos skyriaus hemodializės centre nuolat dializuojama dešimtys pacientų. Nors dializė gelbsti gyvybę, kiekvienas iš jų gyvena viltimi sulaukti skambučio, pranešančio apie atsiradusį donorą. Inkstų donorystė taip pat ypatinga, nes šį organą gali aukoti ir gyvas, ir miręs donoras.
„Geležinis vaikas“, kurį suklupdė tėvo palikimas
Respublikinės Šiaulių ligoninės Nefrologijos-toksikologijos skyriaus Hemodializės centre nuolat dializuojama dešimtys pacientų, gelbstint jų gyvybę. (Zitos Katkienės nuotr.)
Šiaulietė Vilma (vardas pakeistas) vaikystėje ir jaunystėje buvo, kaip pati sako, „geležinis vaikas“. Dešimt metų ji aktyviai lankė fechtavimo treniruotes, nuolat sportavo, dalyvavo varžybose ir peržengdavo sporto medikų patikras be jokių priekaištų. Mama stebėdavosi, kad dukra vaikystėje net temperatūros nėra turėjusi.
Tačiau mama, o vėliau ir pati Vilma žinojo, kad nešioja klastingą genetinį kodą – įgimtą inkstų policistozę, kurią paveldėjo iš savo tėčio. Jos tėvas, sirgdamas ta pačia liga, išgyveno vos iki 41-erių metų. Sovietinėje armijoje tarnybos metu peršalęs vyras susirgo inkstų uždegimu, liga nuolat kartojosi. Tuo metu dializės procedūros dar nebuvo taikomos, tad efektyvaus gydymo nebuvo. Vilmos tėtis mirė nuo širdies infarkto – dažnos negydomo inkstų nepakankamumo komplikacijos.
„Man liga pasireiškė vėlesniame amžiuje nei tėčiui“, – pasakoja 46-erių metų Vilma, kurios likimą pakeitė modernios gydymo galimybės. Žinodama riziką, ji kasmet atlikdavo inkstų echoskopiją. Gydytojai aptikdavo pavienių cistų, tačiau laboratoriniai tyrimai ilgai išliko geri. Šios ligos pavojus slypi tame, kad cistų skaičius nenumaldomai auga. Taip buvo ir Vilmai.
Apie 40-uosius gyvenimo metus Vilmos tyrimai pradėjo blogėti, signalizuodami apie prastėjančią inkstų funkciją. Pati moteris ilgai nejautė jokių simptomų. Šeimos gydytojai paskyrus atlikti laboratorinius tyrimus bei gavus rezultatą, išrašytas siuntimas gydytojo nefrologo konsultacijai. Vilma kreipėsi į Respublikinės Šiaulių ligoninės Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vedėją, gydytoją nefrologę Eglę Gaupšienę.
Kelias iki pirmosios dializės
Dėl šlapimo takų infekcijos šių metų vasaryje Vilma paguldyta į stacionarą, kur jai diagnozuotas inkstų uždegimas ir sepsis. Nors gydymas buvo ilgas ir sunkus, gydytoja E. Gaupšienė paaiškino, kad kol inkstai dar dirba tęsiamas medikamentinis gydymas. Tačiau jau būtina ruoštis dializėms. Dar gulint ligoninėje Vilmai buvo suformuota fistulė – speciali kraujagyslių jungtis, reikalinga hemodializės procedūroms atlikti.
Grįžus namo, kas mėnesį atliekami kreatinino tyrimai rodė vis blogėjančią situaciją. Vilmai dar penkis kartus teko gulėti ligoninėje: dėl vartojamų skysčius varančių vaistų organizme drastiškai nukrisdavo kalio kiekis, kurį atstatyti pavykdavo tik medikams padedant.
Fistulės neprireikė dar pusmetį, kol patys inkstai minimaliai funkcionavo. Tačiau šių metų rugsėjo paskutinę dieną Vilmai buvo atlikta pirmoji hemodializė. Dabar moteris du kartus per savaitę vyksta į ligoninės dializių poskyrį. Procedūra trunka 3,5 valandos, o ateityje, organizmui pripratus, bus ilginama iki 4 valandų.
Vilma atvirauja, kad fizinio palengvėjimo po procedūrų kol kas nejaučia: „Po dializės man visada būna blogiau, pakyla pulsas, tik kitą dieną savijauta pagerėja. Kiti žmonės jaučiasi kitaip. Bet aš ir prieš sutrinkant inkstų veiklai nieko blogo nejaučiau – net kojos nebuvo patinusios. Gal toks mano organizmas.“
Šiuo metu Vilmai atliktos jau šešios dializės. Atlikus išsamius sveikatos tyrimus, kitų gretutinių ligų nerasta, todėl moteris su viltimi laukia sprendimo, kad bus įrašyta į eilę inkstų transplantacijai.
Gydytojo vaidmuo: suvaldyti ligą ir atitolinti dializę
Pasak RŠL gydytojos nefrologės Eglės Gaupšienės, ankstyva diagnozė ir laiku pradėta gydytojo nefrologo konsultacija lemia sklandesnį procesą ir mažesnį stresą tiek gydytojui, tiek pačiam ligoniui. (Zitos Katkienės nuotr.)
Respublikinės Šiaulių ligoninės Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vedėja gydytoja nefrologė Eglė Gaupšienė paantrina, kad inkstų policistozė yra įgimta, genetinė liga, kuria dažniausiai sergama šeimomis. Sergant ja, cistos nuolat progresuoja ir dauginasi, kol galiausiai inkstai nebegali efektyviai atlikti savo darbo.
„Šiai pacientei planinis gydymas buvo pradėtas laiku – spėta suformuoti fistulę, o dializės pradėtos taikyti ambulatoriškai. Tačiau būna atvejų, kai pacientai pas mus patenka kritinės būklės, kai tenka skubiai formuoti centrinės venos kateterį ir dializę pradėti stacionare, tiesiog gelbstint gyvybę“, – patirtimi dalijasi gydytoja.
Pasak E. Gaupšienės, ankstyva diagnozė ir laiku pradėta gydytojo nefrologo konsultacija lemia sklandesnį procesą ir mažesnį stresą tiek gydytojui, tiek pačiam ligoniui. Nors pačios policistozės sustabdyti neįmanoma, nefrologas gali anksti pradėti gydyti komplikacijas, koreguoti gyvenimo būdą, mitybą, vaistų bei skysčių vartojimą ir taip gerokai atitolinti dializių pradžią.
Didžiausia problema – kad sergant inkstų policistoze, organų dažniausiai neskauda. Tik galutinėje stadijoje, prasidėjus ureminiai intoksikacijai (organizmo nuodijimuisi šlapalu), atsiranda pykinimas, vėmimas, prarandamas apetitas. Jei žmogus nesilanko pas šeimos gydytoją ir neatlieka kraujo tyrimų, jis į ligoninę patenka jau kaip sunkios būklės ligonis, kuriam iškart reikalinga dializė.
„Pirmoji tokių pacientų reakcija būna šokas ir netikėjimas. Jie klausia: „Ar tikrai žinote, kad man tai yra? Juk man nieko neskaudėjo!“ Todėl rizikos grupių prevencija ir ankstyvas siuntimas pas specialistą yra gyvybiškai svarbūs“, – aiškina E. Gaupšienė.
Transplantacija: viltis, mitai ir antrasis šansas
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis Respublikinėje Šiaulių ligoninėje šiais metais yra paruošti keturi donorai, kurių aštuoni inkstai buvo transplantuoti inkstų nepakankamumu sergantiems žmonėms. Praėjusiais metais iš šešių donorų buvo persodinta dešimt inkstų. (Zitos Katkienės nuotr.)
Dauguma hemodializuojamų pacientų gyvena transplantacijos laukimu. Pasak E. Gaupšienės, egzistuoja griežti medicininiai algoritmai, pagal kuriuos vertinama paciento sveikata. Surinkti duomenys siunčiami į Kauno arba Vilniaus klinikas (kur sukoncentruotos visos Lietuvos inkstų transplantacijos), ir ten priimamas galutinis sprendimas dėl paciento įtraukimo į Nacionalinio transplantacijos biuro laukiančiųjų sąrašą.
Tiesa, gydytoja neslepia, kad kartais pacientus tenka įkalbinėti. Vieni išsigąsta būtinybės atlikti papildomus tyrimus pas kitus specialistus (urologą, ginekologą, stomatologą), kiti iš aplinkinių būna prisiklausę neigiamos informacijos.
„Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad transplantacija gali nepasisekti. Tačiau visuomenei trūksta švietimo: net ir nesėkminga transplantacija nėra pabaiga – po jos žmogus tiesiog grįžta į dializę ir gali laukti transplantacijos antrą kartą“, – mitus sklaido nefrologė.
Patekus į laukiančiųjų sąrašą, eilės tvarka negalioja – inkstas skiriamas tam pacientui, kurio imunologinis suderinamumas su donoru yra geriausias. Dėl šios priežasties vieni skambučio sulaukia labai greitai, o kiti gali nesulaukti kelis metus.
Kartais išsigelbėjimu tampa gyvoji donorystė, kai organą paaukoja artimi giminaičiai: broliai, seserys ar tėvai. Tiesa, atvejų, kad suaugę vaikai aukotų inkstą savo sergantiems tėvams, gydytojos praktikoje nepasitaikė. Dažniausiai patys tėvai griežtai nesutinka priimti tokios dovanos, nenorėdami, kad jaunas žmogus likusį gyvenimą praleistų tik su vienu inkstu.
Gydytoja Eglė Gaupšienė reziumuoja, kad didžiausia viltis išlieka mirusio donoro transplantacija, todėl labai svarbu, kad netekties valandą artimieji sutiktų paaukoti mirusiojo organus. „Visuomenė turi žinoti: smegenų mirties nustatymo kriterijai yra itin griežti. Niekas neims organų iš žmogaus, kurį dar įmanoma išgelbėti. O vieno žmogaus sprendimas gali dovanoti antrą šansą gyventi tokiems pacientams kaip Vilma“, – sako gydytoja, dėkinga kiekvienam, paaukojusiam organus donorystei ir prisidėjusiems, gelbstint gyvybes.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis Respublikinėje Šiaulių ligoninėje šiais metais yra paruošti keturi donorai, kurių aštuoni inkstai buvo transplantuoti. Praėjusiais metais iš šešių donorų buvo transplantuota dešimt inkstų.
Zita Katkienė, viešųjų ryšių specialistė